Atsiprašau, bet nepamenu iš kur šį straipsnelį parsisiunčiau.

Nepaisant to,
kaip smagiai televizoriaus ekrane atrodo Adam Sandler ir Jack Nicholson
nevaldomi pykčio protrūkiai, pykčio valdymas yra visiškai nejuokingas dalykas.
Nekontroliuojamas pyktis gali sugadinti jūsų sveikatą… psichiškai ir fiziškai.
Laikas sustabdyti beprotybę ir atgauti savo emocijų kontrolę. Nurimkite ir
susipažinkite su šiomis penkiomis pykčio valdymo technikomis.

Supykti labai lengva. Pyktį
sukelti gali bet kas: jūsų sutuoktinis pamiršo paimti vaikus iš mokyklos, jūsų
bendradarbiai paverčia jūsų darbo dieną apgailėtina, o jūsų skrydis į Paryžių
buvo atšauktas. Žinoma, nerimas, įžeidimas ar nemalonūs prisiminimai taip pat
gali sukelti pyktį. Iš tikrųjų visa eilė sunkumų – didelių ar mažų – gali
įžiebti įsiutimą.

Žinoma, kai kurie žmonės iš
prigimties yra piktesni už kitus. Jie tiesiog gimė niurgzliais. Šių žmonių
tolerancijos susierzinimui lygmuo yra labai žemas. Jie negali ramiai priimti
kasdieninių erzulių. Ir dar yra žmonių, kuriems patinka jų piktumas. Jų įsiūtis
padeda jiems jaustis galingais.

Nuo švelnaus susierzinimo iki
intensyvaus įniršio pyktis padidina širdies ritmą ir kraujo spaudimą. Ir dar
blogiau, pykčio pasekmės gali būti žalingos. Žmonės, kuriems nuolat “pakyla
garas”, dažnai kenčia nuo fizinių problemų, tokių kaip skrandžio opos ir
širdies smūgiai. John Hopkins 1000 gydytojų tyrime teigiama, kad jauni vyrai,
kurie greitai reaguoja į stresą, yra penkis kartus labiau linkę nei jų ramesni
bendraamžiai į širdies smūgius ankstyvame amžiuje – ir netgi tais atvejais, kai
jų šeimoje nėra buvę širdies smūgių istorijos.

Žinoma, pyktis yra labai
galingas. Tai kaipgi valdyti tokias emocijas? Nors agresija yra natūrali
reakcija į grėsmę, nederamas įsiūtis gali būti žalingas. Labai svarbu surasti
teisingą reakciją. Tai kas yra sveikiau – ar išreikšti, ar užslopinti jausmus?
Mokslininkai vis dar neranda tikslaus atsakymo.

Kai kurie žmonės dėmesį sutelkia
į teigiamus dalykus, o ne susikoncentruoja ties piktomis mintimis. Jūsų tikslas
turėtų būti nukreipti emocijas į konstruktyvų elgesį.

Nors tai gali būti naudinga, šis
požiūris turi tam tikrų pavojų. Nukreipimas gali būti nuslopinimo forma. Jeigu
jūsų pyktis yra galinga jėga ir jūs jai leidžiate kunkuliuoti savo viduje,
labai tikėtina rimtų pasekmių, tokių kaip depresija, tikimybė. Be to,
neišreikštas pyktis gali sukelti pasyvų agresyvumą – pavyzdžiui netiesioginį
aplinkinių terorizavimą.

Jeigu jūs esate linkę nuslopinti
ir užspausti pyktį savo viduje, geresnis būdas jums būtų išreikšti pyktį.
Siekiant sėkmingai jį išreikšti, svarbiausia yra užtikrintumas, kurio nevertėtų
painioti su perdėtu spaudimu ar reikalavimais. Išreikšti savo poreikius
neįžeidžiant kitų yra sveikas būdas kovojant su pykčiu.

Kokių santykių su aplinkiniais
jūs norite? Jūs turite aiškia suvokti, kaip norite bendrauti su žmonėmis. Kai
tik tai išsiaiškinsite, galėsite žengti žingsnį atgal ir suskaičiuoti iki
dešimties.

Yra eilė būdų, padedančių
kontroliuoti pyktį. Galima išmokti nukreipti emocijas konstruktyviu ir teigiamu
keliu. Žemiau pateikiame keletą strategijų.

Atsipalaidavimas gali padėti
sušvelninti šias emocijas. Išmėginkite šiuos metodus:

· Gilaus kvėpavimo technikos,
tokios kaip meditacija.

· Pratimai, tokie kaip joga.

· Atpalaiduojančio patyrimo vizualizacija, pavyzdžiui, pasivaikščiojimo
paplūdimyje.

· Tokių frazių kaip “atsipalaiduok” kartojimas taip pat padeda.

Geresnis bendravimas:

Jeigu judu aistringai diskutuojate,
sulėtinkite tempą ir pagalvokite apie tai, ką sakote. Taip pat gali būti
naudinga įsiklausyti į kitą žmogų. Klausymasis padės jums suformuluoti atsargią
reakciją. Jeigu tai darysite, jums netgi gali pavykti suprasti esminę problemą.

Humoras:

Pralinksmėjimas taip pat gali
padėti sušvelninti emocijas. Jeigu žmogus jus erzina, įsivaizduokite, kad jis
yra nuogas. Humoras dažnai išsklaido intensyvius susidūrimus.

Pertraukėlė:

Siekiant atgauti pusiausvyrą
labai svarbu suplanuoti asmeninį laiką. Išmėginkite fizinius užsiėmimus,
pavyzdžiui, greitą pasivaikščiojimą, galite pamėginti ant popieriaus lapo
surašyti savo mintis; pasikalbėti su draugu ar pasiklausyti muzikos.

Pykčio jausmų valdymas gali būti
labai sudėtinga užduotis, tačiau dabar jūs jau žinote, kas jums gali padėti jį
įveikti.

ww.DELFI.lt

2007 liepos mėn. 12 d

Tyrimais
patvirtinta, kad daugelis tėvų instinktyviai jaučia, jog jiems nepatinka
fiziškai bausti vaiką, bet jie nežino ką daryti. Paskutinis Šeimos tyrimų
laboratorijos (JAV) daktaro Murray Strausso atliktas tyrimas patvirtino, kad
fiziškai baudžiant vaikus šie mokosi savo problemas spręsti jėgos ir agresijos
keliu.

Tai moko tik
daugiau prievartos – dalyko, kurio mūsų visuomenė taip stengiasi vengti. Taip
pat tyrimas parodo, kad vaikai, kurie buvo baudžiami fiziškai, yra labiau linkę
nepasitikėti savimi, dažniau serga depresija, o užaugę gauna prastesnį
atlyginimą, rašo www.positiveparenting.com. Tai ką rinktis vietoj fizinės
bausmės?

1.
Nusiraminkite

Visų
pirma, jei jaučiatės įpykęs ir nebesuvaldote noro ranka suduoti vaikui, tai,
jei galite, aplenkite šią situaciją - apsiraminkite, nurimkite. Per šį
nusiraminimo laiką neretai atrasite alternatyvą ar problemos sprendimo būdą.
Kartais tėvai nesusivaldo dėl to, kad jie patys patiria daug streso. Pervirė
vakarienė, vaikai pešasi tarpusavyje, skamba telefonas, o mažylis numeta pupų
skardinę ir jūs nebetenkate savitvardos. Jei negalite atsitraukti nuo šios
situacijos, tai bent dvasiškai nuo jos atsiribokite ir mintyse suskaičiuokite iki
dešimties.

2. Suteikite laiko sau

Tėvai yra dažniau linkę trinktelėti vaikui per
užpakalį, jei jie visai negali skirti laiko sau ir jaučiasi išsekę bei skuba.
Todėl tėvams svarbu šiek tiek laiko skirti sau – mankštai, skaitymui,
pasivaikščiojimui ar maldai.

3. Būkite geri, bet griežti

Kita erzinanti situacija, kuomet tėvai linkę
suduoti vaikui – tai kuomet atžala niekaip neklauso jūsų nuolat kartojamam
reikalavimui gerai elgtis. Galų gale suduodate vaikui per užpakalį, kad jis
nustotų elgtis blogai. Kitas sprendimas tokioje situacijoje – nusileisti iki
vaiko lygio ir trumpa, bet griežta fraze paaiškinkite, ką norite, kad jis
padarytų. Pavyzdžiui, „Noriu, kad žaistum tyliau“.

4. Suteikite pasirinkimą

Leisti vaikui pasirinkti yra efektyvi alternatyva
fizinei bausmei. Jei vaikas žaidžia su maistu prie stalo, paklauskite, ar jis
norėtų nustoti žaisti su maistu arba pasitraukti nuo stalo. Jei vaikas
nenustoja žaisti su maistu, švelniai, bet griežtai palydėkite vaiką nuo stalo.
Tuomet pasakykite jam, kad prie stalo galės grįžti tuomet, kai bus pasiruošęs
pavalgyti nežaisdamas su maistu.

5. Laikykitės logiško priežasties ir
pasekmės ryšio

Pasekmės, kurios yra logiškai susijusios su
elgesiu, padeda vaikus mokyti atsakomybės. Pavyzdžiui, vaikas išdaužia kaimyno
langą, o jūs jį baudžiate fizine bausme. Ką iš to vaikas išmoksta? Galbūt jis
išmoks niekada to nebedaryti, bet taip pat tikėtina, kad kitą kartą jis slėps
klaidas, suvers kaltę kitam ar tiesiog stengsis neįkliūti, kad diržu nekliūtų.

Jis gali nuspręsti, kad yra blogas arba pykti ir
keršyti tėvams, kurie jį baudė. Kai baudžiate vaiką, jis gali pradėti gerai
elgtis dėl to, kad bijo būti vėl mušamas. Tačiau ar norite, kad jūsų vaikas
gerai elgtųsi iš baimės, ar iš pagarbos jums?

Palyginkite tai su situacija, kuomet vaikas
sudaužo kaimyno langą, o vienas iš tėvų švelniu, bet griežtu tonu jam sako:
„Žinau, kad sudaužei kaimyno langą. Kaip žadi atlyginti žalą?“. Vaikas
nusprendžia už kaltę kelis kartus nupjauti kaimyno veją ar nuplauti automobilį,
kad atidirbtų už sudaužytą langą. Ko vaikas išmoksta tokioje situacijoje?

Kad klaidos yra neišvengiama gyvenimo dalis ir
svarbu yra ne tai, kad jis padarė klaidą, o tai, kad ėmėsi atsakomybės savo
kaltei išpirkti. Dėmesys sutelkiamas ne į klaidą, o į atsakomybę už ją. Vaikas
nejaučia pykčio tėvams, nenori jiems keršyti. Ir svarbiausia – nenukenčia vaiko
pasitikėjimas savimi.

6. Leiskite vaikui išpirkti kaltę

Kai vaikai nesilaiko susitarimų, tėvai yra linkę
juos bausti. Alternatyva yra suteikti vaikui galimybę išpirkti kaltę.
Pavyzdžiui, keli berniukai nakvojo Juozo namuose. Jo tėvas pareikalavo, kad jie
neitų iš namų po vidurnakčio. Berniukai nesilaikė šio sutarimo. Tėtis supyko ir
juos nubaudė pasakydamas, kad jie Juozo namuose nebegalės nakvoti du mėnesius.
Juozas ir jo draugai dėl tokios bausmės supyko, paniuro ir tapo neklusniais.

Tėvas susiprato, ką padarė. Jis atsiprašė už tokią
bausmę ir paaiškino, koks išduotas jautėsi bei aptarė, kaip svaru yra laikytis
žodžio. Tuomet jis paprašė berniukų, kad šie kompensuotų savo kaltę. Jie
nusprendė supjauti kieme buvusias malkas. Berniukus pasiūlytas projektas
sujaudino ir suteikė entuziazmo, o vėliau berniukai visada laikėsi žodžio, kai
nakvojo pas Juozą.

7. Atsitraukite nuo konflikto

Vaikai, kurie akiplėšiškai atsikalbinėja prieš
tėvus, gali išprovokuoti fizinę bausmę. Tokioje situacijoje geriausia būtų
nedelsiant atsitraukti iš tokios situacijos. Nepalikite kambario įpykę ar
nugalėti. Ramiai pasakykite: „Kai norėsi pasikalbėti pagarbesniu tonu, lauksiu
kitame kambaryje“.

8. Imkitės švelnių, bet griežtų veiksmų

Vietoj trinktelėjimo per vaiko ranką ar
užpakaliuką, kai šis bando paliesti ką nors, ko nereikėtų, geriau švelniai, bet
tvirtai paimkite vaiką ir perneškite į kitą kambarį. Pasiūlykite žaislą ar kitą
daiktą, kuris atitrauktų vaiko dėmesį ir pasakykite: „Galėsi pabandyti vėliau“.
Jei vaikas užsispyręs, jį į kitą kambarį gali tekti pernešti kelis kartus.

9. Informuokite vaiką iš anksto

Vaiko isterija gali nesunkiai išvesti tėvus iš
kantrybės. Vaikai dažnai pradeda isterikuoti, kai kokioje nors situacijoje
jaučiasi neinformuoti ar bejėgiai. Vietoj to, kad praneštumėte vaikui, jog
tučtuojau reikia išvažiuoti iš draugų namų, apie išvykimą praneškite prieš
penkias minutes. Tai suteiks vaikui galimybę pabaigti tai, ką jis pradėjęs.

Agresija – akivaizdus būdas skleisti prievartą
visuomenėje. Subtilesnė agresijos forma yra vaiko fizinė bausmė, nes tai kenkia
vaiko savigarbai, slopina jo entuziazmą ir skatina jį maištauti bei neklausyti.
Akimirką pasvarstykite šeimos, kuri žino, kaip užsitikrinti vaiko
bendradarbiavimą, išradingai ir be prievartos sprendžia kilusias problemas,
viziją. Alternatyvos yra beribės, o rezultatas yra ramesni tėvai, kurie jaučia
daugiau savo vaikų paramos.

Saulė Gradaitė, Vilniaus psichoterapijos ir
psichoanalizės centras

2006 birželio mėn. 19 d.

Pripažinkite - arba jūs, arba daugelis jūsų draugų
pasakytų, kad išauklėti vaiką be diržo ir pakelto balso – kone neįmanoma! Tuo
labiau, kad beržinės košės skonį dažnas esame pajutę patys, ir dėl to
nesijaučiame labai jau nuskriausti. Tačiau Vilniaus psichoterapijos ir
psichoanalizės centro psichologės Vitos Čioraitienės nuomone, mušimas ir
rėkimas – mūsų bejėgiškumo, trūkusios kantrybės požymis, o ne vaikų auklėjimo
būdas.

Išauklėti mušimu ir rėkimu neįmanoma, bet kad be to neišsiverčiame - tiesa.
Pyplys užsiožiavo – šlept per užpakalį, rėkia dar garsiau ir negirdi
įkalbinėjimų nutilti – nelieka nieko kito, kaip dar kartą užploti ir užrikti.
Bet ar susimąstėme, kodėl mums norisi mušti ir rėkti? Nes suaugusieji bando
nustatyti ribas vaikui, pagal kurias jis turi gyventi. O vaikas gali nesutikti
su tomis ribomis ir bandyti jas pažeisti.

Mes jaučiamės bejėgiai tą vaiką sustabdyti, ir iš
savo bėjėgiškumo netenkame kantrybės, kad mūsų nepaiso. Iš tiesų toks mažojo
neklaužados “sutramdymas” tėra išorinis. Gavęs mušti vaikas gal ir nustos daręs
tai, kas jus suerzino, tačiau kas tuo metu dedasi mažylio viduje? Viduje
besikaupianti agresija gali pasireikšti vėliau ir labai nemaloniais būdais:
narkotikų vartojimu, pabėgimu iš namų, alkoholizmu ir t.t.

Tai nereiškia, kad tėvai neturi nustatyti vaikui
ribų. Priešingai, ribos vaikui būtinos, kad šis jaustųsi saugus, ir žinotų, ką
daryti. Bet jos turi būti nustatytos susitarimais. Nėra vaikų, su kuriais
neįmanoma susikalbėti. Gal tik tėveliai neranda būdo ir per greitai netenka
kantrybės. Mes norime, kad paklustų šią minutę, kad vaikas darytų tai, ką
norime mes, bet gal vaikas to nenori arba nėra tam pasiruošęs?

Rėkimas – primityviausia elgesio forma, kuria mes
žeminame ne tik savo vaiką, bet ir save. Rėkimą ir mušimą reikėtų pakeisti susitarimu.
Pažvelkime į situaciją smėlio dėžėje. Vaikas pripuola, atima ką nors iš
mažesnio, dar trenkia jam kastuvėliu per galvą. Kas vyksta toliau? Ogi mažylio
mama vožia jam per užpakalį, kad neskriaustų mažesnių. Kokią pamoką gauna
vaikas? „Mama mane mušdama įrodinėja, kad neturiu mušti mažesnio“ – tikra
nesąmonė, ar ne? Mūsų rėkimas ir mušimas yra noras tą vaiką pastatyti „į
vietą“, kaip galime reikalauti, kad jis kažko nemuštų, patys jį mušdami?!

Kai kurie dabar būtinai pasakys, kad kol
“susitarsi” su vaiku, jis jau bus spėjęs prikrėsti aibes šunybių, nuo jo gali
nukentėti artimieji ar bendramoksliai. Tačiau toks scenarijus įmanomas tik
tuomet, kai ribos nustatomos neteisingai, jas laužo patys tėvai.

Pirma taisyklė, kad susitarimai su mažuoju būtų
veiksmingi - reikia gerbti vaiką ir jo norus. Kas yra tos ribos? Taisyklės,
pagal kurias gyvena šeima. Sakykim, yra taisyklė „eini miegoti aštuntą valandą
vakaro“. Na, sėdi vaikas vonioje - jau pusė devynių, o jis vis dar pliuškenasi.
Ką daro tėvai? Nieko - taip tos ribos ir išsitrina.

Jei vienos taisyklės leidžiama nepaisyti, vaikas
negerbs ir kitų taisyklių. Jei norime, kad 20:00 vaikas atsidurtų lovoje, jau
19:30 turime pradėti sakyti, kad jau pusė aštuonių, jau turėtum baigti savo
darbus, tau liko 15 minučių, liko 5 minutės, jau turėtum eiti praustis ir t.t.
Taip brėžiamos ribos. O jei pasakoma, kad televizorių vaikas gali žiūrėti
valandą per dieną, o po to visai nekontroliuojama, ir jis spokso į ekraną po 6
valandas – ribų nėra. Taigi antroji
taisyklė - tėvai turi būti nuoseklūs.

Kitas dalykas, kai vaikai pradeda laužyti
nustatytas ribas, tėvams reikėtų pagalvoti, gal ribos jau per siauros? Vaiko
melavimas, vėlavimas yra ženklas tėvams, kad galbūt vaikas užaugo ir jam reikia
daugiau laisvės. Netvarka, jei devynmečio ribos yra tokios pačios, kaip
trimečio. Viskas turi keistis – kišenpinigiai, ribos, laikas miegoti, laikas
grįžti namo ir t.t. Daugelis tėvų teisinasi, kad „aš tais laikais irgi
neturėdavau, man duodavo tik…“, bet laikai kitokie. Ir reikia žiūrėti ne
atgal, o paklausti vaiko, kodėl taip yra. Jei tėvai kažko neturi – gerai, bet
vaikas turi žinoti, kodėl jis negali gauti, pavyzdžiui, daugiau pinigų.

Noriu tvirtai pasakyti, kad griežtesnis auklėjimo
būdas nesusijęs su išaugusio žmogaus disciplina. Hitlerį tėvas irgi mušė, ir
mes žinome, kas iš jo išaugo. Jo vaikystę išanalizavę psichologai rado
akivaizdžių sąsajų tarp jo vaikystės ir baisių žiaurumo brandžiame amžiuje.

Tinkama bausmė yra ne mušimas, o pasekmių, padarinių pajautimas. Kai vaikas
savo kailiu pajunta, kiek jam “kainuoja” blogas elgesys. Pavyzdžiui, vaikas ima
ir išleidžia taupytus pinigus. Bausmė šiuo atveju turėtų būti ne tėvų pyktis ir
agresija, o tai, kad prisipirkęs bulvių traškučių jis nebeturi pinigų ir negali
eiti į kiną ar suptis karuselėse, kol vėl nesusitaupys ar negaus kišenpinigių.
Jei pyplys žino, kokios taisyklės namuose, jis nesives namo draugų šokinėti ant
sofos su batais. O jei jis juos visgi pasikvietė ir nesuvaldė, bausmė turi būti
skiriama iškart – pavyzdžiui, prisidėti iš taupyklės už sofos išvalymą ar
pačiam nuvalyti sofą. Po savaitės nukeliama bausmė – tarkim, draudimas eiti į
draugo gimtadienį – tai neadekvati bausmė, nes atima malonumą, kuris su
prasižengimu visiškai nesusijęs.

Bausmė turi būti susijusi su tuo, ką vaikas
padarė. Beje, bausdami turite būti visiškai tikri dėl to, ką darote. Jei tik
truputį suabejosite, mažasis tironas tuo pasinaudos ir sumanipuliuos. Nereiktų
trankyti durimis ar kreipti dėmesį į mažylio klykimą. Net ir rėkdamas jis jus
puikiausiai girdi! Ramiu balsu reikia pasakyti, ką toliau darysite, kaip
elgsitės ir … taip ir daryti.

Olegas Lapinas, www.DELFI.lt

2005 rugpjūčio mėn. 11 d.

Pakalbėkime apie mūsų siaubingus palikuonis, sergančius kompiuterių liga…
Kaip elgtis su grubiu dvimetriniu paaugliu, kuris gyvena tikrą trano gyvenimą –
jo laimingai egzistencijai tereikia tik kompiuterio ir maisto…

Vaikų ir paauglių amžius yra skirstomas į tam tikrus brendimo tarpsnius:

1-3 metų – “nenuoramų amžius”. Šiame amžiuje vaikams natūraliai būdinga
rėkti, tepliotis, mėtyti daiktus, vartyti baldus, piešti ant sienų, pilstytis
vandeniu ir laužyti daiktus. Šiame amžiuje vaikus reikia lepinti ir mylėti
besąlygiškai.

4-6 metų – “plėšikų amžius”. Jo metu natūralu muštis, atiminėti
žaislus, nedraugauti, lįsti bučiuotis, stengtis užburti jaunesnę sesutę, kad ji
pavirstų rūpuže. Natūralu sirgti infekcinėmis ligomis, kad atsirastų
imunitetas. Natūralu draugauti su kita lytimi. Čia jau verta pastūmėti vaiką
bendrauti.

7-12 metų- “išdykėlių amžius”. Normalu daryti šaudykles, žaisti karą,
atsivesti nuotaką iš gretimos laiptinės, tapti kosmonautu. Siela ieško veiklos
ir reikia vaikui jos duoti. Kad ir tėvams padėti darbuose.

Ir pagaliau, mus dominantis amžius:

13- 17 metų – “dykaduonių amžius”. Natūralu “tusintis”, virsti panku,
satanistu, mesti prestižinę mokslo įstaigą ir stoti mokytis teatro vaidybos,
gerti vyną ir rūkyti. Paaugliui reikalingos įvairios, netgi labai “įtartinos“
kompanijos, kad jis rastų save.

Autorius pabrėžia, kad šiuos poelgius privalo
daryti kiekvienas normalus vaikas, nes jie lydi augimo procesą. Normalu ir tai,
kad vaiko požiūris į tėvus natūraliai kinta nuo “aš juos dievinu“ iki “kokie
jie kvailiai”. Čia prisiminkime Marką Tveną, kuris jaunystėje buvo įsitikinęs,
kad jo tėvai yra visiški idiotai. Ir tik subrendęs jis su nuostaba pastebėjo,
kad tėvai atėjo į protą.

Žinoma, šioje klasifikacijoje trūksta vienos
dalies - o kaip normalu keistis patiems tėvams? Tai yra, kaip natūraliai
reaguoja tėvai į vaiko rėkimą, muštynes, dykaduoniavimą?

Aš manau, kad natūrali tėvų reakcija - balansavimas
tarp supratimo (“na, išaugs, pasiųs, prisilakstys - bus žmogus”) ir
pasipiktinimo. Ir mes nekalbėsime dabar apie pavargusios nuo kūdikio rėkimo
motinos mintis, o trumpai paminėsime normalias paauglių tėvų reakcijas.
Lietuvių ir rusų kalbose yra nepaprastai daug epitetų, kuriais praradę kantrybę
tėvai apdovanoja savo paauglius: “lobotrias, oboltus, razgildiaj” (rusų);
egoistas, pusgalvis, mulkis, nevėkšla, apsileidėlis, ištižėlis, slunkius,
lepšė, dykūnas (lietuvių)” ir t.t. Ir čia tik normatyvinė leksika. Dažnas
emocinis rezultatas- “ne, aš jau nebeįsivaizduoju, kaip jį paveikti!”

Kaip atsiranda šios, o kaip - tolerantiškos
reakcijos?

Pasipiktinimo reakcijos atsiranda tuomet, kai
paauglio tėvai nesąmoningai pereina į “tėvišką “ sielos būseną, paveldėtą iš jų
pačių tėvų. Iš esmės pyksta ne jie, o “jų pačių motina ar tėvas juose”. Šią
būseną palaiko trys šaltiniai:

Tėvams atrodo, kad kiti vaikai yra geresni;

Tėvai galvoja, kad paauglio elgesį ir juos kaip
auklėtojus kritikuoja aplinkiniai suaugę;

Tėvai įsivaizduoja, kad vaikai turi elgtis kitaip
- taip, kaip elgiasi darbštūs ir atsakingi suaugę (“man gėda, ką žmonės
pasakys?”)

Tolerantiškai ir supratingai tėvai galėtų reaguoti
tuomet, jei:

1. Patikėtų, kad dauguma paauglių yra dykaduoniai,
mulkiai, ištižėliai ir slunkiai. Taip ir turi būti. Jūs tiesiog nebendraujate
su tėvais tiek, kiek gydytojai, pedagogai, psichiatrai, policininkai ir
nepilnamečių reikalų inspektoriai. Patikėkite: jūsų šeimoje- dar “gėlytės”.

2. Prisimintų, kad patys yra ne idealūs, o
pakankamai geri tėvai, ir daro tiek, kiek sugeba;

3. Pastebėtų, kad dauguma suaugusiųjų taip pat
kartais tinginiauja, būna grubūs, elgiasi neatsakingai, o jei naudoti
neformalią rusų leksiką , kartais mes visi esame “lobotriasai, oboltusai,
razgildiajai” ir t.t. Ir nors pastarųjų žodžių literatūrinėje kalboje mes nenaudojame,
tačiau mintyse – neretai. Jūs savęs tokiais nelaikote? Atsiprašau, žinoma, jūs-
išimtis.

4. Atkreiptų dėmesį, kad geriausias paauglio
draugas kažkodėl stebėtinai ramiai toleruoja jo grubumą ir dykaduoniavimą. Kaip
ir mes, suaugę žmonės, kitaip žiūrime į geriausio draugo ar mylimo žmogaus
gulėjimą ant sofos, nebandydami jo išjudinti - mūsų sielos būsena tuomet yra
ramesnė, ne “tėviška”, o “suaugusio” arba net “vaikiška”.

Tarp kitko, natūrali tolerancija įvairiems amžiaus
tarpsniams taip pat atsiranda tėvams bręstant. Dažniausiai į paauglius
tolerantiškai žiūri seneliai. Jei mes paklausime savo senos motinos ar tėvo: ar
aš buvau simpatiškas vaikas paauglystėje, tai jie… atsidus ir pasakys: toli
gražu, ne. Atsidus, o neims rėkti: tu mane iš proto varei!- atkreipkite dėmesį
į kokybiškai kitokią tėvų reakciją.

Tačiau tai nereiškia, kad paaugliui negalima
priekaištauti arba pareikalauti. Su juo galima net derėtis, tik nelaikyti to
kažkuo išskirtiniu ir nepergyventi, net jei jums iš nevilties nusileidžia
rankos. Ko gero, žymiai svarbiau kartu su R. M. Rilke mokytis “pasitikėti
gyvenimu- jis yra teisus bet kuriuo atveju”.

www.mothering.com, www.DELFI.lt

2005 sausio mėn. 6 d.

Kiekvienas vaikas išgyvena akimirkas, kai negauna,
ko nori, ir kiekviena pastanga patenkinti savo poreikius tik dar labiau
sugadina reikalus. Tėvams reiktų naujai pažvelgti į blogą vaiko nuotaiką.
Galite ramiai ir be baimės leisti vaikui išsilieti, kai jam to reikia.

“Iš pradžių
jis pageidauja stiklinės pieno,“ – pasakoja 2-ejų metų sūnelio elgesiu
pasipiktinęs tėtis. „Įpilu ir paduodu, bet jis susiraukia ir šaukia nebenorįs.
Sakau, gerai, jei nenori, išgersiu aš. Stengiuosi jam parodyti, kad
nesusinervinau. Bet jis suirzta – „negerk, aš noriu!” Pastumiu jam stiklinę, o
jis susiraukęs nusisuka! Kodėl vaikas taip elgiasi?“ Tėvas sako, kad tokios
scenos kartojasi vis dažniau. Kaip užbaigti šį besikeičiančių norų spektaklį?
Ką tėvas daro ne taip? Ko reikia sūnui?

Pykčio
priepuoliai vaikui yra būtini, sveiki ir naudingi. Iš jūsų pusės reikia tik
dėmesio. Pyktis, kurį leisite vaikui išlieti, išvalo jo psichinę ir emocinę
sistemą, ir jis vėl gali normaliai mąstyti. Pažvelkime į tai paprasčiau.
Daugelis mūsų į vaikų auklėjimą ir kaprizus žiūrime taip: jei mažylis linksmas,
bendraujantis, meilus ir mandagus, mes juo didžiuojamės – taip pat kaip ir tuo,
kad esame puikūs tėvai. Kai jis nusiminęs ar nepagrįstai elgiasi, pradedame
ieškoti auklėjimo spragų ir kaltiname save. Trumpai tariant, į blogą vaikų
nuotaiką esame įpratę žiūrėti kaip į „blogį“.

Kai
prasideda “ožiai”, norime juos tuoj pat išvaryti. Vieni tėvai bando apsimesti,
kad nereaguoja į vaiko elgesį; kiti grasina ar uždrožia per sėdynę. Tačiau
probleminę situaciją protingiausiai užbaigtų elementarios žinios. Reikalaujame,
kad vaikai nusiramintų ir vėl būtų geručiai. Nenorime, kad jie užaugtų
asocialūs, ir nenorime, kad į mus žiūrėtų kaip į “blogus” tėvus, užauginusius
“blogus” vaikus.

O kas, jeigu
kaprizai ir kiti jausmų protrūkiai yra, priešingai nei visuomet manėme,
naudingi? Kas, jei “ožiukai” – tai “emocinis čiaudulys”, natūrali reakcija,
stengiantis atsikratyti balasto? Galbūt turėtume reaguoti kitaip? Ir atsisakyti
savo požiūrio į “gerus ir “blogus” vaikus bei tėvus.

Štai
keturios pagrindinės tiesos, padėsiančios į kaprizus pažvelgti iš kitos pusės.

· Vaikams
patinka būti sukalbamiems, meiliems, bendraujantiems, jiems patinka mokytis
naujų dalykų. Vaikų prigimtis – viską daryti su džiaugsmu ir entuziazmu.

· Gera vaikų
prigimtis gali būti užgožta blogų jausmų. Taip atsitinka tuomet, kai mažylis
jaučiasi liūdnas, išsigandęs, susigėdęs, vienišas ar neįvertintas. Ši emocinė
įtampa užgožia pasitikėjimą ir entuziazmą. Apimti blogų jausmų, vaikai
paprasčiausiai nebesugeba mąstyti.

· Įžeisti
jausmai lemia iracionalų elgesį. Vaikas demonstruoja šį elgesį tikėdamasis
sulaukti pagalbos. Vaikas, tai norėjęs pieno, tai vėl ne, bandė parodyti
tėvams, kad nebesugeba normaliai mąstyti. Jis tiesiog prašė pagalbos.

· Su tėvų
pagalba nusiminęs vaikas gali atgauti gebėjimą blaiviai mąstyti. Jam reikia
supratingų tėvų, kurie būtų šalia, kai vaikas kovos su savo bloga nuotaika.

Vaikas, norėdamas
pademonstruoti blogą nuotaiką ir išsikrauti, ožiuojasi, verkia, kartais dreba
ir spardosi. Susierzinęs vaikas stengiasi bet kokiu būdu atsikratyti negatyvių
jausmų. Patarimas tėčiui, kurio sūnus rodė kaprizus, gali pasirodyti
neįprastas, bet jis veikia. Jis turėtų nustoti stumdęs pieno stiklinę,
pasitraukti arčiau vaiko ir laukti, kas bus toliau. Vaikas pats parodys kelią.

Pajutęs, kad
tėvas nurimo ir juo susidomėjo labiau nei praktinės problemos sprendimu, vaikas
pasiožiuoja ir nusiramina. Išsilieję jausmai – išspręsta problema. Vaiko
kaprizai nepriklauso nuo mūsų auklėjimo. Tėvai turėtų atidžiai išklausyti vaiko
kaprizų, pasitikėdami, kad šis tuoj nurims.

Tiesa,
reikia drąsos sugebėti kaprizus iškentėti nuo pradžios iki pabaigos. Paprastai
tėvams tai yra emocinis išbandymas. Gali atrodyti, kad kenkiate vaikui, bet juk
pirmas kartas baisiausias. Tačiau rezultatas jus nuramins ir įtikins. Vaikas
jausis išgirstas. Jis supras, kad buvote šalia, kai jis jautėsi labai prastai.
Vaikučio galvelėje prašviesėja, ir gyvenimas vėl atrodo džiaugsmingas.

Kai tėvai
įpranta iškentėti vaikų emocines audras, supranta, kad naujasis problemos
sprendimo būdas toli gražu ne rizikingas ar nejautrus. Vaikų pykčiai, kadaise
atrodę kaip auklėjimo spragos, dabar tiesiog praneša, kad mažylyje susikaupė
jausmų, kuriuos jis turi išlieti. Nejauskite nei gėdos, nei kaltės. Vaistukas
šlapias ir garsus, bet paprastas.

2007 birželio mėn. 29 d.

DELFI

Vaiko juokas, vaikiškas susižavėjimas – kas gali
būti nuostabiau? Kas dar dovanoja mums tiek jaudulio ir grožio? Kas dar gali
mus priversti nusišypsoti, net jei savijauta tikrai sumauta? Aišku, kad vaikai.
Trejų metų vaikai daro tai ypač sėkmingai, juk jie patys nuoširdžiausi, patys
juokingiausi ir patys kaprizingiausi.

Atrodytų, kad baisiausia jau praeityje – krūvos
vystyklų ir šliaužtinukų, kuriuos reikia išskalbti ir išlyginti, bemiegės
naktys prie naujagimio lovytės – visa tai baigėsi, vaikutis paaugo. Tačiau
vystyklus keičia sulūžę žaislai ar, dar blogiau, sulaužyti buities daiktai,
bemieges naktis – beprotiškos dienos. Vaikas ožiuojasi dėl menkiausios
priežasties, jo nenuraminsi nei žaislais, nei ledais, net ir animaciniais
filmukais.

Kas gi vyksta? Psichologijoje šis
košmariškas jūsų gyvenimo laikotarpis vadinamas jūsų monstro trejų metų krize,
rašo www.about.com. Trejų metų krizė yra viena iš sunkiausių. Ji sunki ne tik
vaikui, bet ir tėvams. Vaikas tampa nevaldomas, niršta. Vaikas, atrodo, jau ir
kalba, ir vaikšto, ir valgo pats, bet tėvai kažkodėl nebesupranta jo taip gerai
kaip tada, kai jis dar nemokėjo kalbėti. Tėvai tiesiog sutrikę dėl tokio savo
vaiko elgesio.

Amžiaus krizė, aišku, praeina kaip ir
visos kitos krizės. Tačiau žinodami pagrindinius šios krizės simptomus,
galėsite lengviau ir ne taip skausmingai išgyventi šį kritinį momentą.

Štai pagrindiniai simptomai:

Negatyvumas

Į bet kokį jūsų pasiūlymą vaikas stengiasi
atsakyti žodžiu „ne“. Kviečiate jį valgyti – jis atsako „ne“, po pusvalandžio
pats ateina į virtuvę, viskuo rodydamas, kad yra alkanas. Tai reakcija ne į
suaugusiojo kvietimo turinį, o į tai, kad tas kvietimas ateina iš suaugusiųjų.
Siekis daryti priešingai, net jei tai prieštarauja jo paties norams.

Užsispyrimas

Kiekvienam yra tekę sutikti parduotuvėje
vaiką, raudantį dėl to, kad tėvai atsisako jam kažką nupirkti. Jūs iš karto
pagalvojate: koks neišauklėtas vaikas. Tokiam vaikui greičiausiai apie 3 m. ir
jis atkakliai prašo kažko ne todėl, kad tikrai nori, o todėl, kad jis to
pareikalavo ir negali keisti savo pirminio sprendimo.

Priešgyniavimas

Jis nukreiptas prieš auklėjimo normas ir
gyvenimo būdą, koks buvo pirmus trejus metus. Vaikas pradeda dūkti, virsti
kūliais kai jūs žiūrite televizorių, ruošiate vakarienę arba, dar blogiau,
turite svečių

Savarankiškumas

Siekia viską daryti pats. Pats tepasi
sumuštinį, rišasi batraiščius, klojasi lovą. Tai susiję su pirmais vaiko
brandos pasireiškimais. Jis pradeda skirti vaiką nuo suaugusiojo ir nori būti
panašus į pastarąjį.

Maištas – protestas

Vaikas kovoja ir konfliktuoja su
aplinkiniais. Jis grubiai elgiasi su senele, ginčijasi su mama, kliūna net
bendraamžiams. Grupė mažų krizininkų smėlio dėžėje dažnai pykstasi, neduoda
kitiems pažaisti su savo žaislais ir mušasi, piktai mojuodami kastuvėliais.

Nuvertinimo simptomas

Pasireiškia tuo, kad vaikas ima plūstis,
erzinti ir apvardžiuoti tėvus. Atsisako pripažinti, kad yra neteisus ir
atsiprašyti už grubumą, net jei gresia negauti šokolado.

Despotizmas

Vaikas verčia tėvus daryti viską, ko jis
reikalauja. Nesiliaujančiu bliovimu, grubiu elgesiu, kaprizais. Mažesnių brolių
ar seserų atžvilgiu despotizmas pasireiškia pavydu.

Tokį elgesį sukelia vaiko asmenybės ir
savimonės formavimasis. Atsiranda jo nuosavas „Aš“, jis pradeda suvokti save
kaip asmenybę ir aplinką vertinti per savo supratimo, žinių ir interesų prizmę.
Vaikas pradeda suvokti skirtumą tarp „reikia“ ir „noriu“.

Pradeda formuotis vaikų valia, kurią
psichologai vadina autonomija (nepriklausomybe, savarankiškumu). Vaikams nebe
taip reikia suaugusiųjų globos, jie siekia patys daryti pasirinkimus. Jei ši
krizė neaštri, tai kalba apie lėtesnį asmenybės valios vystymąsi.

Vietoj autonomijos atsiranda gėdos ir
neužtikrintumo jausmas. Todėl šiuo laikotarpiu būtina leisti vaikui praeiti šią
krizę, virtimo savarankišku subjektu etapą. Šiuo metu tėvai turėtų neriboti
vaiko savarankiškumo apraiškų, juo labiau neturėtų bausti jo arba juoktis iš jo
mėginimų būti nepriklausomu.

Tačiau tai nereiškia, kad reikia pereiti į
visko leidimo režimą, tokia taktika irgi yra neteisinga. Krizė gali užtrukti,
jei suaugęs laikosi pozicijos „noriu“ (visko leidimas) arba „negalima“
(draudimai). Savo santykiuose su vaiku reikia rasti aukso vidurį tarp šių
dviejų kraštutinumų. Pagrindinė tėvų užduotis šiame etape yra paaiškinti ir
parodyti savo pavyzdžiu ką reiškia „galiu“ bei padėti vaikui įgyti šitą
„galiu“. Suaugęs turi padėti vaikui suderinti savo „noriu“ su „reikia“ ir
„negalima“ ir taip nustatyti savo „galiu“.

Vaikas dar labai mažas, todėl nepaisant jo
sieloje gimstančios asmenybės, paaiškinti jam kažką dar labai sunku. Todėl
verčiau suteikti jam kokios nors veiklos, kur jis galėtų išreikšti savo
savarankiškumą. Ta veikla – įvairūs žaidimai.

Šiuo amžiaus tarpsniu naudingi yra
žaidimai su įvairiomis rolėmis ir savo ypatingomis taisyklėmis bei normomis,
atspindinčiomis socialinius ryšius. Tai gali tapti vaikui ta „saugia sala, kur
jis gali lavinti ir aprobuoti savo nepriklausomybę, savarankiškumą“
/E.Eriksonas/

Dažniau žaiskite ir būkite kantresni savo
mylimam trimečiui monstriukui, tada net nepastebėsite, kaip jis pavirs
penkiamečiu mažyliu.

 Joelle Chaloin - Galiauskas.

2007-08-03 Bernardinai.lt

Smurtas
amerikiečių filmuose jau senokai nieko nebejaudina. Šiandien jis vyrauja ir
vadinamuosiuose „didžiuosiuose“ filmuose, kurie pelno apdovanojimus, pvz., Martino
Scorsese’s juostoje „Infiltruoti“ (šiais metais gavo „Oskarą“ už geriausią
2006 m. filmą) arba Clinto Eastwoodo filme „Laiškai iš Ivo Džimos“ (šiemet
JAV apdovanotas „Auksiniu gaubliu“ kaip geriausia juosta užsienio kalba).

Ne
per seniausiai kai kuriuos filmus, pvz., Oliverio Stone’o juostą „Gimę žudyti“
(1994), pasmerkėme už tai, kad jie skatina jaunimą smurtauti ir net žudyti.
1995 m. jauna pora iš Oklahomos nužudė kelis asmenis; kai žudikai buvo
suimti, jie pareiškė, kad tai padaryti juos įkvėpė šis filmas, ir padavė į
teismą jo režisierių. 2001-ųjų kovą JAV Aukščiausiasis Teismas jų skundą
atmetė: ne, filmas negali pastūmėti į nusikaltimus. Nors daug specialistų
nesutinka su tokiu vertinimu, aišku tik viena: neįmanoma įrodyti tiesioginės
kino filmų ir smurtinių nusikaltimų sąsajos.

„Linksmoji“
prievarta?!

Kas
atsitiko, kad šiandien smurtas įsitvirtino visose žiniasklaidos priemonėse,
video-žaidimuose, televizijos serialuose (pvz., kino dramoje „Sopranai: mafijos
kronika“), jo vaizdai mirgėte mirga internete ir belaidžiuose telefonuose?
Naujaisiais skaitmeniniais fotografavimo bei telefono aparatais bet kas, bet
kur, bet kaip ir bet kada gali bet ką užfiksuoti ir tuoj pat išplatinti
internete, tad mūsų santykis su vaizdais labai pasikeitė. Žiniasklaidoje pilna
šiurpių degančių bokštų vaizdų, nufilmuotų Rugsėjo 11-ąją apsaugos videokamerų
ir mėgėjų. Viršūnė pasiekta 2004 m. išspausdinus 6 nuotraukas,
vaizduojančias, kaip amerikiečių kareiviai Abu Ghraib kalėjime netoli
Bagdado kankina irakiečius kalinius, o visai neseniai buvo išplatinti Sadamo
Huseino egzekucijos vaizdai. Šios mėgėjiškos fotografijos darytos nepaisant
jokios etikos ar estetikos, jomis nieko naujo nepranešama, tik siekiama
šokiruoti ir paskleisti žiniasklaidos kanalais. Tokios nuotraukos „maitina“ TV
žinių laidas, spaudą, išstumdamos kitaip į pasaulį žvelgiančių profesionalių
fotoreporterių atliktus kadrus.

Rodyti
tikroviškus žiaurumo vaizdus pasaulyje tiesiogiai paskatino 2004 m.
Londone išplitęs vadinamasis happy slapping („linksmas smūgis“). Čia
kalbama apie paauglius, kurie pradėjo užpuldinėti praeivius gatvėje, juos
filmuodavo mobiliaisiais telefonais, o paskui šias scenas platindavo internete.
Taip elgiantis smurtaujama dvigubai, nes atvira agresija papildoma platinamų
vaizdų smurtu. Šis reiškinys sparčiai plinta ir Lietuvoje, kur mokiniai irgi
filmuoja savo bendraamžius ir platina tokius vaizdus belaidžiais telefonais bei
internetu.

Smurtas
gerai atspindi bendrąją žiniasklaidos visuomenės būklę, kai visuose kultūros
sluoksniuose siekiama priblokšti ir sujaudinti. Vartotojiškos visuomenės
reklama verčia individą vartoti tuoj pat, be jokio susilaikymo ir apgalvojimo.
Žiniasklaidos terpė, kurioje dabar gyvename, – tai vaizdų kultūra, į pirmą
vietą iškelianti emocijas, potyrius, aistrą, judėjimą, greitį, nuolatinį
susijaudinimą ir triukšmą, siūlanti viską priimti kaip pasilinksminimą,
prasiblaškymą ir tuoj pat patirti malonumą. Paradoksalu, tačiau
telekomunikacijos amžiaus žmonės vis labiau nemoka bendrauti, susikalbėti,
griebiasi fizinių veiksmų, kurie savaime yra smurtiniai. Taigi kitaip bendrauti
nemokantiems jaunuoliams smurtas tampa vieninteliu saviraiškos būdu.

Paralyžiuoti
žiūrovą

Toji
neapsakoma daugybė šiurkščios prievartos vaidybiniame kine jau nebeturėtų mūsų
stebinti. Tačiau negali nerūpėti,kaip tas smurtas vaizduojamas.
Kai Melas Gibsonas panaudoja visus įmanomus specialiuosius efektus tam, kad jo
kuriamas „Apokalipto“ taptų dar kruvinesnis, negu „Kristaus kančia“, jis atrodo
tiesiog juokingas ir prieina iki visiško absurdo. Tais pačiais 2006-aisiais
savo filme „Infiltruoti“ M. Scorsese taip pat maksimaliai pasitelkia smurtą,bet jis sukuria tokį pasakojimą ir viziją, kad verta pamatyti.

Daugelio
„rimtaisiais“ vadinami filmai taip pat išnaudoja žiūrovą emocine vaizdų
visagalybe, tik prisidengia tariama ištikimybe istorinei tiesai ir nepaprasto
autentiškumo siekimu, pvz., kaip minėto M. Gibsono ar Steveno Spielbergo
juostose. Išsilaipinimo scena Spielbergo kūrinyje „Gelbstint eilinį
Rajeną“, įkvėpta fotografo Roberto Capa’os nuotraukų, padarytų
1944 m. birželio 6 dieną Omahos paplūdimyje, sužavi, šokiruoja ir kelia
baimę. Nuo pirmųjų akimirkų režisierius panardina mus į neregėtus baisumus,
siekdamas tik vieno – panaikinti atstumą tarp mūsų ir reginio, kad
susitapatintume su herojais ir liktume tarsi paralyžiuoti. Tas pats ir
„Šindlerio sąraše“: beprotiška sparta veikianti filmavimo kamera, neįtikėtinai
greitai besikeičiantys kadrai, mirčiai pasmerktų kūnų ir kančios iškreiptų
veidų rodymas stambiu planu, nepakeliamas ritmas ir garso šiurpumas tarsi
įkalina mus ir sustingdo mūsų emocijas. Viskas vyksta panašiai kaip ir
reklamoje, kuri „pagauna“ jausmus tam, kad pirktume. Tokiomis scenomis
Spielbergas visiškai valdo žiūrovą, nepaleidžia jo iš savo rankų iki filmo
pabaigos ir veda, kur tik nori. Čia remiamasi svarbiausiu prievartos principu –
nuslopinti mąstymą, „išjungti“ protą.

Autorių
nuostata

O kaip
apskritai autorius vertina smurtą? Ko siekiama šiurkščios prievartos vaizdais:
ką nors nutylėti, apginti savo tiesą, išaiškinti, patvirtinti ar siūlyti
požiūrį? Kaip nuo pribloškiančių, kvapą gniaužiančių smurto vaizdų pereinama
prie svarstymo, apgalvojimo, analizavimo?

Tai pavyksta
Algimantui Puipai filme „Dievų miškas“, pastatytame pagal to paties pavadinimo
Balio Sruogos romaną. Nepaisant kilusių diskusijų dėl teksto nesilaikymo,
akivaizdu, kad režisierius savo kūrinyje pirmiausia tiesmukai klausia: ar
įmanoma atskleisti Antrojo pasaulinio karo žiaurumus koncentracijos stovyklose?
Kaip tik todėl, kad neįmanoma to parodyti tiesiogiai, vienintelis būdas, kaip
priartėti – papasakoti, ir tai mėgina padaryti tas, kuris visa išgyveno. Grožio
ir jėgos filmui suteikia A. Puipos sumanymas ne atkurti istorinius
epizodus, bet kalbėti spektaklio autoriaus, rašančio pjesę ir bandančio
perteikti tai, ką pats patyrė, vardu. Taigi ekrane matome ne istorijos
atkūrimą, bet mėginimą pasitelkti teatrą kaip lygiavertį aplinkinį būdą.
Meninis sprendimas kaitalioti spektaklio repeticijos ir filmo scenas, kurios
atrodo labai tikroviškos, atkreipia dėmesį; kitaip sakant, verčia mus nuolat
pripažinti kino „spąstus“, kai juostoje regimus vaizdus daug mieliau nei teatre
priimame kaip tikrus. Kine netrunkame užsimiršti, kad yra scena, ir jos
nepastebėdami lengvai patikime tuo, ką matome. Nuolat rodydamas spektaklio
repeticijos sceną, Puipa primena mums, kad filmas – irgi scena, kurioje vaidina
aktoriai, ir nors ji atrodo labai tikra, dar nereiškia, jog tai tikrovė. Jau
pati juostos pradžia į savo vietas sudėlioja santykius tarp žiūrovo ir
spektaklio: matydamas einančią per sniegą nesibaigiančią katorgininkų
dryžuotomis uniformomis koloną, žiūrovas neturi jokios galimybės priartėti ir
lieka tik stebėtojas. Scenos erdvė labai aiškiai parodo žiūrovui jo vietą: jis
gali būti ramus, kad žiaurūs vaizdai jam nebus brukami į akis stambiu planu.

Pasak
prancūzų režisieriaus Jeano Luco Godard’o, filmavimo kameros priartinimas
(„travelingas“) yra susijęs su morale, nes tada, kai kamera
priartėja, kad parodytų kančią, mirtį ar smurtą iš arti, žiūrovas įtraukiamas į
liguistą kontempliaciją, tarsi jis žvelgtų pro rakto skylutę.

Ne
užsimerkti, o žvelgti plačiau

Šiandien
smurtas kine dažniausiai traktuojamas kaip pasilinksminimas, laisvalaikio
praleidimas. Tuo tarpu garsusis JAV režisierius C. Eastwoodas siūlo labai
pagarbų žvilgsnį į vieną žiauriausių Antrojo pasaulinio karo mūšių dviejuose
savo filmuose: amerikietiškajame „Mūsų tėvų vėliavos“ ir japoniškajame „Laiškai
iš Ivo Džimos“. Deja, jų peržiūrų organizatoriai reklamuoja taip: Pajusk
kraupią karo dvasią: filmo „Laiškai iš Ivo Džimos“ pristatymo vakaras karo tema
„Coca Cola Plaza“ kartu su karinėmis pramogomis… ir pan. Karas – tai
linksmas, malonus laisvalaikio praleidimas?! Nuostabiu reginiu ir
specialiaisiais efektais šioje juostoje nesiekiama šlovinti karo, kaip
didžiausių vertybių nesistengiama aukštinti drąsos, jėgos, galybės ar iš
kiekvieno kareivio daryti didvyrio, tačiau pramogų pramonė pasinaudoja tuo,
manydama, kad taip geriau parduos savo prekę.

Laimei,
retkarčiais pasirodo filmų, pateikiančių malonių staigmenų. Antai danų
režisieriaus T. A.  Jenseno 2005-aisiais pastatytieji „Adomo
obuoliai“ iš pirmo žvilgsnio gali panašėti į labai linksmą, nors ir juodo humoro,
komediją, o iš tiesų yra puikus atsakas į žmonių tarpusavio santykių smurtą.
Mažos kaimo parapijos pastorius priima perauklėjimui atsiųstus chuliganėlius ir
patiria jų agresiją bei nelygu koks Jobas visas kitas su tuo užgriuvusias
bėdas; be to, jis įsitikinęs neva yra velnio gundomas. Ir tik visiškai
nuolankiai sutikdamas atgręžti skruostą, dvasininkas patiria išgelbėjimo malonę
tą akimirką, kai mažiausiai to tikisi…

Tik
šviesdami ir ugdydami žiūrovą neleisime jam pasyviai taikytis ir priimti
visokius kino vaizdus, kurie pasiekia mūsų akis, skatinsime kritiškai juos
vertinti pasinaudojant savo sprendimo, nuovokos ir moralės teise. Tada gal
sugebėsime atskirti, iš kur smurtas kyla, kur tikrai jis slypi, kas iš tiesų
yra smurto atvaizdas ir kodėl jis taip apkeri mus.

Taigi
nebūtina užmerkti akis, kad nuo jo apsisaugotume. Menas, priešingai, padeda
užfiksuoti smurtą, sustabdyti jį, nepasiduoti kerams ir netapti jo prarytiems
bei atskleisti tuos nematomus prievartos vaizdų mechanizmus, kurie valdo
pasaulį.

Straipsnio
autorė - Sorbonos (Prancūzija) universiteto menų istorijos magistrė ir
kinematografijos studijų doktorantė

„Artuma“
2007 m. 7/8

Mano
komentaras

Manau, kad joks smurto propagavimas ar demonstravimas nepateisinamas, netgi
“auklėjimo” tikslais. Tokio “nekalto” smurto pilna visur,
atrodo kad sąmoningai pratiname visuomenę prie smurto, kaip gyvenimiškos
realijos, sampratos. Jau nuo pirmų gyvenimo metų vaikai mato
“linksmą” smurtą multiplikaciniuose filmuose (ypač japonų,
amerikiečių), vėliau kompiuteriniai žaidimai, nuotykiniai filmai,
“pramoginės laidos”. Visko ir neišvardinsi. Net realybės šou
dalyviai, naudojantys psichologinį smurtą, tampa paauglių
“dievaičiais”… Vaikų akimis tai tampa bendravimo ir poreikių
patenkinimo norma. O dar stebimės dėl vaikų smurto darželiuose, mokyklose ir
gatvėse. Reikėtų šaukti daug didesnį “aliarmą”, negu dėl “karo
keliuose”!

DELFI.lt

2007 rugpjūčio mėn. 3 d.

Vieną popietę išvykau su reikalais ir palikau
namie vieną 11 metų dukterį. Grįžusi po dvidešimties minučių radau ją
isteriškai verkiančią ant sofos. „Kas buvo, kas nutiko?“ - paklausiau jos
susirūpinusi. Ji negalėjo atsakyti ir vis kūkčiojo. Supanikavau: „Ar tave kas
nuskriaudė?“ Ji papurtė galvą ir pasakė ne. „Ar susižeidei?“ Vėl ne. „Briana!
Tai kas gi nutiko?“

Tarp pasikūkčiojimų išgirdau: „Žiur-žiur-kėėėėėnas“. Na štai. Kaimynystėje gyvena
katė, su kuria mėgsta žaisti mūsų vaikai. Bijodama nemalonių vaizdų nubėgau į
kitą kambarį. Pažvelgiau į narvą, iš kurio atkišęs dantis į mane žiūrėjo
žiurkėnas – gyvas! „Jam viskas gerai“, - pasakiau.

Briana atėjo į kambarį vis dar verkdama,
ji negalėjo tuo patikėti. Ji sakė, kad matė žiurkėną gulint, iškišus kojelę
tarp narvo virbų, todėl buvo įsitikinusi, kad žiurkėną nuskriaudė katinas.

Ji sakė: „Taip supykau ant katino, kad
pagriebiau jį ir išmečiau lauk (paprastai gyvūnus mylinčiai dukrai tai buvo
gana žiaurus poelgis)“.

Ji vis dar atrodė prislėgta. Pasakiau: „Ar
jauteisi kalta, kad jei žiurkėnas būtų negyvas, tai būtum atsakinga už tai, jog
įleidai katiną?“ Būtent! Taip ir buvo. Ji linktelėjo ir vėl pradėjo kūkčioti.
Šįkart ją apkabinau ir leidau išsiverkti. Kai ji pradėjo ramintis, galėjome
pasikalbėti apie tai, kad nutiko ir ką ji nuo šiol darytų kitaip. Ji buvo
dėkinga, jai palengvėjo ir ji buvo įgijusi labai gerą pamoką, kad miegamojo
duris reikia laikyti užvertas, jei katinas įleistas į namus.

Vaiko kaltės jausmas yra galimybė išmokti
atsakomybės ir sužinoti kokios yra jo veiksmų pasekmės. Tėvų reakcija į kaltę
gali labai smarkiai paveikti vaiko sąžinės (ar jos nebuvimo) raidą, gebėjimą
mokytis iš klaidų, jų socialinį interesą ir atsakomybę.

Vaikai, kuriems leidžiama jausti savo
jausmus, kuriems tėvai padeda susivokti jausmuose ir iš jų mokytis, mokosi
gyvenimo įgūdžių atsakingu būdu, rašo positiveparenting.com. Slopinami vaikų
jausmai pasireiškia įvairiausiomis blogo elgesio apraiškomis. Kai kurie būdai,
kuriais mes, tėvai, nežiniomis slopiname vaikų jausmus, yra:

- gelbėjimas: „Nuo šiol aš pats
užtikrinsiu, kad katino nebūtų namie. Tu tuo nesirūpink“.

- baudimas: „Už tai, kad žaidei su kate,
tau mėnesiui skelbiamas namų areštas“.

- problemos sprendimas: „Kodėl tau
nepralinksmėjus? Eisime kur nors, nusipirksime ledų ir tau nebereikės apie tai
galvoti“.

- moralizavimas: „Kaip galėjai būti toks
neatsakingas? Kai aš buvau jauna, buvau labai atsakinga mergaitė ir tikrai
nebūčiau leidusi, kad atsitiktų kas nors panašaus“.

- neigimas: „Neturėtum jaustis kaltas, tai
nebuvo tavo kaltė“.

- žeminimas: „Negaliu patikėti, kad leidai
taip atsitikti, man taip gėda dėl tavęs. Tikrai pranešiu tavo draugams apie
tai, ką padarei, kad daugiau nieko panašaus neatsitiktų“.

- gailestis: „Ak, brangute, tai blogas
katinas, jis neturėjo puldinėti žiurkėno ir gąsdinti tavęs“.

- pamokslavimas: „Nuo šiol, panele, turėsi
būti atsargesnė. Noriu, kad visuomet pasitikrintum prieš…“

Nors pateiktuose pavyzdžiuose siekiamas tikslas
yra pamokyti vaiką, rezultatas neretai būna visai kitoks nei siekiama. Vaikas
pradeda galvoti, kokie nesąžiningi esame mes ar kokie blogi yra jie, ir
nepasimoko iš klaidos. Jei norime, kad vaikas pasimokytų, labai svarbu aptarti
jausmus ir po to pamokyti juos tinkamai elgtis tokioje situacijoje. Kai kurie
būdai skatinti jausmus yra:

- supratingumas: „Suprantu kaip jautiesi,
aš irgi taip blogai jaučiausi. Skaudu, ar ne?“

- jausmų teisingumo patvirtinimas: „Turi
teisę taip jaustis. Jei man taip nutiktų, tikriausiai jausčiausi taip pat“.

- jausmų atpažinimas: „Panašu, kad
jautiesi…“, arba „Tu turėtum jaustis…“, arba „Ar jautiesi liūdna?“

- atidžiai išklausykite – žiūrėkite į akis
ir klausykite, kas vyksta vaiko gyvenime. Klausykite taip, lyg tai būtų jūsų
geriausia draugė: „Aš klausau. Man įdomu tai, ką sakai“.

- domėkitės: „Tai įdomu. Noriu žinoti
daugiau apie tai, kaip dėl to jautiesi“, arba „Kaip elgtumeis tokioje
situacijoje kitą kartą?“, arba „Gal gali papasakoti daugiau?“

- patvirtinkite jausmus: „Jautiesi labai
liūdnas“ arba „Matau kaip labai pyksti“.

- skatinkite jausmų išraišką: „Papasakok
man daugiau. Noriu žinoti, kaip jautiesi“, „Esu tavo pusėje“.

Kai sužinosite, kokie yra vaiko jausmai,
pamatysite, kaip vaikui palengvėja, kaip sutvirtėja jūsų tarpusavio ryšiai. Tai
yra nuostabi galimybė pabendrauti su vaiku, laikas pajusti artumą su juo.
Būtent tokiais momentais jausite, kad jūs ir vaikas tikrai klausotės vienas
kito, tikrai vienas kitą girdite. Kai tokiu būdu stiprinamas jūsų artumas,
sužinosite, kad vaiko mintims ir sprendimams turite kur kas daugiau įtakos nei
manėte anksčiau, jie pradės klausti, ką jūs manote!

Jūsų žiniai, po pokalbio su Briana dėl
įvykio su žiurkėnu ji pamatė katiną ir išėjo lauk atsiprašyti.

ir dar keletas komentarų, jie “į temą”…

Purple., 2007 08
03 13:25

Manau, kad patarimai geri, ypatingai, kai vaikas NORI issikalbeti. Bet mane
asmeniskai biesina, kai as ka nors darau, ir ateina mama
“pasikalbeti”. Nei is sio, nei is to! Tad manau, reiktu pridurti, jog
isklausymas ir supratingumas reikalingas tada, kai vaikas pats to NORI,
nereikia brukti per prievarta ir po to dievagotis, kodel tavo rysiai su vaiku
taip susilpnejo!Mamos, supraskit! xD

Turejau omeny, kai asmuo nori isikalbeti. Zinoma, jei mama nori
issipasakoti, ji gali ateiti, ir ta padaryti - as nieko pries. Bet ji ateina
pasikalbeti grynai apie mano problemas, kai as akivaizdziai ju neturiu. Kaip
jums : chat`inu su draugais prie pc, ta ateina “gal pasikalbekim..?” Mane
tas erzina.

Purple., 2007 08
03 15:44

Na is mamos netinkamais momentais demesio nereikalauju, ir taip man jo perdaug.
Ir pinigu nekauliju, turiu savu, o kai noriu, tai iseinu, jei reikia -
susiranda, telefonas tam skirtas, zinau kada namo turiu grizt. Ir manau, kad
labai neteisingai pasakyta, kad “draugu visad bus, o mama tik viena”.
Aisku, mama tik viena, bet negalima sakyti, kad draugai yra nulis, ir galima
bet kada juos betkuo pakeisti. O chat`inima paemiau tik kaip pvz. Tai gali buti
bet kuri akimirka, kai esi uzsiemes kazkuo kitu, ir visai nesi nuotaikoj su
mama pabazarint “apie kanors”.

mamka, 2007 08 03
18:01

As uz purple :) Net geda skaityt, kai sneka “draugu daug, mama
viena…” bla bla bla… Kaip seni pirdylos tikri :D Visi aisku buvo savo
laiku idealus vaikuciai, o jau dabar tas jaunimas… Turiu du paauglius,
kuriuos myliu labiau uz viska pasauly ir kurie mane myli ir gerbia. Bet draugai
jiems labai svarbu! Ir man buvo svarbu, nes daugelis mano draugu ir dabar, po
20ies metu yra tikri draugai, su kuriais perejom gyvenime daug sunkumu padedami
vieni kitiems. O kalbetis su vaikais visad reik islaukiant momento, kartais,
nors mirstu miegu, apie ju problemas kalbames iki 2-3 nakties, nes jiems nesimiega
arba tada jiems noris kalbetis. Suauge, pagalvokit apie save, ar kalbates su
zmogum, kai ateina ir lenda i dusia is kvailo smalsumo? Juk ne. Po galais
gerbkit savo vaikus, tada ir jie bus atviri ir gerbs jus. O ne peizekit
amzinai, kokie jie netvarkingi, nedekingi, sedi ant sprando ir pinigu kaulija (
tarsi savo, o ne jusu noru jie atejo i si pasauli) ir dabar maiso gyventi.
Vaikai- pasaulio stebuklas ir butent ju fantazijos, aistros, meiles ir kancios,
patys svariausi jausmai, nes jie tokie tikri ir nuosirdus. Neauginkim vergu,
tegul priestarauja, turekim argumentu, kuriuos jie suprastu. Visa musu valstybe
pilna vergu, kurie parsiduotu uz skanesni kasni, nenoriu, kad mano vaikai tokie
butu, tegul buna maistininkai, juk ju pavasaris… :D

aushra

Purple, tu šaunuolė, turi drąsos pareikšti savo nuomonę ir išsakyti tai, ko
neišgirsta tavo mama. O tavo mama tikrai labai gera ir daro tai, ką turi
daryti. Kada nors suprasi, kaip nelengva susišnekėti su savo vaiku ;) Tik
prisimink apie šiuos komentarus tada, kai mama ateis pasikalbėti, išjunk kompą
ar atidėk kokį užsiėmimą, parodyk mamai dėmesį ir papasakok jai tai, ką rašei
čia…Manau, abi rasite tinkamą sprendimą. Sekėmės tau!

DELFI.lt

2004 gruodžio mėn. 21 d.

Mokomieji kalėdiniai žaisliukai gali palikti žymę
ne tik patuštėjusioje piniginėje – jie taip pat gali palikti neišdildomą įspūdį
vaiko smegenyse. Su pelėdomis tyrimą atlikę Stenfordo universiteto (JAV)
Medicinos mokyklos mokslininkai išsiaiškino, kad mokantis ankstyvame amžiuje
įgyta patirtis visam laikui keičia smegenų struktūrą.

Ankstesniame
darbe mokslų daktaras Ericas Knudsenas, vadovaujantis neurobiologijos katedrai,
įrodė, kad jaunos pelėdos naujų įgūdžių įgyja kur kas greičiau nei vyresnės
pelėdos, kurias bandymai išmokyti tik suglumina. Be to, išmokus naują įgūdį
jaunystėje, pelėdos jį lengvai prisimena ir būdamos vyresnės.

„Šis darbas
įrodo investicijų į vaikystės patyrimus svarbą. Ankstyvas mokymasis gali
palikti ilgai išliekantį pėdsaką smegenų architektūroje“, - sakė E.Knudsenas.

Gruodžio 19
dieną žurnale „Nature Neuroscience“ publikuotas naujas E.Knudseno straipsnis,
kuriame aprašomas gerai žinomos pelėdų smegenų srities tyrimas. Šioje srityje
iš girdimų garsų ,pavyzdžiui, pelės cypsėjimo ar lapų čežėjimo kuriamas
erdvinis žemėlapis. Vėliau pagal šį žemėlapį pelėda tiksliai nustato kur
ieškoti vakarienės.

Šiame darbe
E.Knudsenas ir studentė doktorantė Brie Linkenhoker pelėdoms uždėjo akinius,
kurie pasaulį tartum stumteli į šoną. Pirmą kartą pažiūrėjus pro tokius akinius
atrodo, kad šone esanti pelė yra tiesiai priešais. Tai pelėdą glumina, o jos
grobis pasprunka.

Alkana
pelėda šią problemą išsprendžia susidarydama naują klausos žemėlapį,
atitinkantį pakitusį vaizdinį žemėlapį. Tuomet medžioklė vėl būna sėkminga. Kai
E.Knudsenas nuėmė akinius, pelėdos nesunkiai pradėjo orientuotis pagal senąjį
žemėlapį.

Po daugelio
metų pagal žmoniškąjį ekvivalentą vėl uždėjus akinius pelėdos sugebėjo
prisitaikyti prie pakitusio vaizdo, prie kurio buvo įprasta dar vaikystėje.

Mokslininkas
domėjosi kaip pelėdos išlaiko išmoktus dalykus atmintyje. Pirmoji mintis buvo
kad vaikystėje susidaro nauji tarpneuroniniai ryšiai, išliekantys iki senatvės.
Paaiškėjo, kad jie buvo teisūs.

Tos smegenų
dalies, kurioje sudarinėjamas erdvės žemėlapis, neuronai sudarinėjo ryšius su
visiškai nauja grupe neuronų, esančių smegenų srityje, kuri sieja garsus su
matomu pasauliu. Suaugusių pelėdų, kurioms jaunystėje teko dėvėti vaizdą
iškreipiančius akinius, smegenyse išliko ir normaliomis, ir pakitusiomis
sąlygomis susiformavę ryšiai. Šie papildomi ryšiai reiškia, kad gyvūnai netgi
būdami suaugę gali nesunkiai antrą kartą išmokti gyventi su akiniais.

E.Knudsenas
sakė, kad skirtingos smegenų dalys gebėjimą sudaryti daug naujų ryšių praranda
skirtingu greičiu. „Tai – mainai tarp lankstumo ir patikimumo“, - sakė
mokslininkas. Smegenų dalys, kurios suaugusiųjų pelėdų smegenyse turi veikti
patikimai - pavyzdžiui analizuoti aplinką kad būtų atrastas grobis – gana
anksti nustoja smarkiai struktūriškai kisti, todėl suaugusiųjų aplinkos
žemėlapis būna stabilus. Kitos smegenų dalys, susijusios su mokymusi ir
atmintimi, visą gyvenimą būna atviresnės pokyčiams.

Šis
mokslinis darbas įrodo, kad augant vaikui gerai yra ne tik mokėti skaityti ar
skaičiuoti. Tos smegenų sritys, kurios padeda justi pasaulį ir jį
interpretuoti, ankstyvų patyrimų veikiamos labiausiai. „Tai turi didžiulę įtaką
aukštesniosioms funkcijoms vėlesniame gyvenime“, sakė E.Knudsenas.

Žaislai,
kurie pypsi, lankstosi, yra minkšti, atrodo įdomūs ar yra skirti maigymui
(bakstelėjimui) iš dalies formuoja vaiko smegenis ateities darbui.

DELFI.lt

2004 gruodžio mėn. 27 d.

Vaikai pradeda
klausytis nuo labai ankstyvo amžiaus. Dažnai jie būna girdėję daug dalykų,
kuriuos jiems dar per anksti suprasti. Medicininiai tyrimai ir visuomenės
patirtis rodo, kad vaikai, norėdami gauti svarbios informacijos, patarimo ar
pagalbos pirmiausia kreipiasi į tėvus. Vėliau, paauglystės laikotarpiu, vaikai
noriau kreipiasi į savo bendraamžius, labiau pasitiki spauda ar kita išorine
informacija.

Taigi jūs turite
nuostabią galimybę pasikalbėti su savo vaiku pirmieji jam rūpimais klausimais.
Padarykite tai kuo anksčiau, kol dar niekas jam nepateikė klaidingos ar
gluminančios informacijos. Išnaudokime šį ,,patirties langą“ bendraudami su
vaikais, stengdamiesi kalbėti apie vaikui rūpimus klausimus: seksą, ŽIV / AIDS,
smurtą, alkoholį ir narkotikus.

1. Inicijuokite
pokalbį. Leiskime vaikams gerai jaustis, kai jie nori pasikalbėti su mumis –
išnaudokime šią galimybę pokalbiui su vaiku, nes tai tikrai ne dažnai
pasitaikanti proga. Žinoma, visai normalu, jeigu jūs patys inicijuosite
pokalbį. Kartais tai netgi būtina. Televizija ir kitos informacinės priemonės
bus puikūs pagalbininkai pokalbiui pradėti.

Žiūrėdami su savo 12
metų vaiku TV programą, kurioje kalbama apie paauglių nėštumą, paklauskite
vaiko nuomonės apie šiuos dalykus. Ar jūsų vaikas pritaria paauglių elgesiui?
Vienas ar du klausimai gali lengvai pradėti diskusiją, kurią galime paremti
kasdieniais įvykiais ar aplinkybėmis. Aišku, kalbėdami su vaiku, vartokite jam
suprantamus žodžius. Bandydami paaiškinti, kas yra AIDS šešiamečiui, parinkite
tinkamus ir suprantamus žodžius, paprastesnę kalbą. Tokie sudėtingi žodžiai,
kaip transmisija (užkrato pernešimas) ar transfuzija (kraujo perpylimas) gali
būti nesuprantami vaikui. Geriausias būdas – vartokite trumpus, suprantamus
žodžius, nesudėtingus paaiškinimus. Jeigu auginate daugiau skirtingo amžiaus
vaikų – kalbėkite su jais atskirai, net kalbėdami apie tuos pačius dalykus.
Kodėl? Skirtingo amžiaus vaikai yra skirtingai išsivystę, turi sukaupę
skirtingą patirtį ir informaciją. Kalbantis su jais reikia parinkti tinkamus,
suprantamus žodžius. Vyresnieji vaikai paprastai nori dominuoti diskusijoje, o
tai gali trikdyti jaunesnius vaikus kalbėti.

2. Kalbėkite ir apie
seksą bei tarpusavio santykius. Tikriausiai jūs jaučiatės nepatogiai, kalbėdami
apie tokius svarbius dalykus kaip seksą ir tarpusavio santykius su savo vaiku.
Taip jaučiatės tikrai ne jūs vieni. Dauguma tėvų jaučiasi nepatogiai ir
sutrinka, kai reikia kalbėti tokiomis temomis. Pasistenkite savo vaikų labui
susitvardyti ir nesinervinti. Be to, mūsų vaikai girdi apie šiuos dalykus per
radiją, TV, o taip pat ir žaidimų aikštelėse. Žinoma, ši išorinė informacija
gali būti visiškai ne tokia, kokios mes norėtume.

3. Kurkite atvirą
aplinką. Jaunesnio amžiaus vaikai sudėtingesnius klausimus nori aptarti kartu
su tėvais. Žinoma, vaikai laukia iš mūsų atsakymų, tačiau tuo pačiu metu
tikisi, kad mes normaliai priimsime jų klausimą. Mūsų pareiga sukurti jaukią,
teigiamą atmosferą, kurioje vaikai galėtų užduoti bet kokį klausimą – su
pasitikėjimu ir be baimės. Kaip sukurti tokią atmosferą? Būkite teigiamai
nusiteikę ir pasirengę padėti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas klausia ,,Kiek žmonių
serga AIDS?“, nebandykite atsakyti ,,Aš nežinau. Valgyk pietus“. Net jeigu jūs
ir labai užimtas, atsakykite taip: ,,Tai labai įdomus klausimas, tačiau aš
tiksliai nežinau. Reikia paieškoti informacijos.“(Nesijaudinkite, kad vaikas
supras, jog jūs ne viską žinote. Vaikams visada geriau išgirsti atsakymą, kad
jūs domitės klausimu, negu trumpą -,,nežinau“).

Dar vienas svarbus
dalykas. Jums tikrai nereikia atsakyti į visus vaiko užduodamus klausimus iš
karto. Jeigu jūsų 10- metis klausia “Mama, kas yra prezervatyvas?“, kai
jūs susikaupusi vairuojate automobilį piko valandą. Tokiu atveju labai tinkamas
atsakymas būtų: ,,Tai labai svarbus klausimas, bet važiuojant tokioje spūstyje
aš negaliu tau paaiškinti. Pakalbėkime apie tai vėliau, po pietų.“ Žinoma, taip
ir padarykite.

4. Perduokite savo
vertybes. Būdami tėvais jūs turite nepaprastą galimybę būti pirmuoju asmeniu,
kuris pasikalbės su vaiku apie narkotikus ir smurtą, kol dar niekas neužbėgo
jums už akių ir nesuteikė ,,tikslios“ informacijos gatvėje. Žinoma, kalbėdami
apie seksą pasakykite daugiau, negu tik paminėdami paukštelius ir bitutes.
Kalbėdami perduokite tai, kas jūsų manymu yra svarbiausia. Įsidėmėkite: atlikti
tyrimai rodo, kad vaikams reikalinga moralinė tėčių ir mamų parama.
Nesidrovėkite ir padėkite savo vaikui.

5. Klausykite savo
vaiko. Kiek laiko mes klausome savo vaikų lankstydami skalbinius, ruošdamiesi
rytojaus susitikimui ar stumdami prekių vežimėlį prekybos centre? Labai svarbu
surasti laiko ir skirti dėmesio savo vaikui. Atidžiai klausydamiesi vaiko, mes
padedame pajusti jam savo vertę. Leiskime vaikui suvokti, kad jis mums labai
svarbus, tai leidžia diskutuoti apie svarbius dalykus, žmogiškąsias vertybes.

Atidus klausymasis
padeda geriau suprasti ko mūsų vaikai nori ir tai, ką jie iš tikrųjų jau
supranta. Tai leidžia mums būti viename lygyje su vaikais. Sakykime, jūsų
vaikas klausia, kas yra kokainas. Prieš atsakydami paklauskite, ką jis pats
žino apie tai. Jeigu jis pasakys, kad tai yra kažkas, ką suvalgius imi daryti
juokingus dalykus, jūs jau žinosite, kiek jis žino ir kokį žodžio paaiškinimą
pasirinkti. Klausydamiesi savo vaikų pradedame geriau pažinti jų jausmus.
Pavyzdžiui, jūs atsakinėjate į 9-mečio klausimus apie AIDS. Jeigu jums
besikalbant vaikas pasakys ,,aš noriu žaisti“- baikite pokalbį. Apie tai
pakalbėsite vėliau.

6. Elkitės
sąžiningai. Nesvarbu su kokio amžiaus vaiku kalbate – elkitės sąžiningai. Tai
stiprins jūsų vaiko gebėjimą pasitikėti. Žinoma, jeigu mes neatsakysime į vaiko
klausimus, jis duos laisvę savo fantazijai ir suras paaiškinimus į iškilusius
klausimus. Vaikai gali prisigalvoti baisių paaiškinimų, todėl suraskime laiko
trumpam ir sąžiningam klausimo paaiškinimui.

Žinoma, jeigu mes
nenorime visko smulkiai aiškinti, stenkimės nepalikti didelių spragų, kalbėkime
taip, kad vaikas suprastų. Jeigu kalbėsime užuominomis, vaikas pats pradės
ieškoti atsakymų.

7. Būkite kantrūs.
Jūs visada susierzinate, kai jūsų jaunėlis pradeda pasakoti savo istorijas.
Dažnai mes stengiamės užbaigti jų mintis įterpdami žodžius ar frazes,
stengdamiesi kuo greičiau viską išgirsti. Bandykime pasipriešinti šiam impulsui.
Klausydamiesi savo vaiko, mes leidžiame jam mąstyti pačiam ir skiriame jo
pasakojimui savo laiką

8. Išnaudokime
galimybę pasikalbėti apie kasdienius reikalus. Labai svarbu kuo dažniau
pasikalbėti su vaiku apie kasdieninius reikalus. Žinoma, kiekvieną dieną to
padaryti tikriausiai nepavyks, tačiau atsiradus galimybei būtinai pasikalbėkime
apie dienos įvykius. Kartais vaikai vengia formalių diskusijų, vadindami jas
tėčio ir mamos paskaitomis ar moralais. Kiekvieną dieną būna momentų, kada
galime pradėti pokalbį su vaiku.

Vaikai dažnai mėgsta
užduoti klausimus ir gauti informaciją jiems rūpimais klausimais. Jie
nereikalauja sužinoti viską nuodugniai – užtenka mažos informacijos
,,porcijos“. Labai svarbu vėliau pasikalbėti su vaiku ir paklausti, ką jis
prisimena iš praėjusio pokalbio. Tai jums padės orientuotis vėliau kalbantis su
vaiku. Vaikai labai dažnai klausia tų pačių klausimų. Tai kartais gali erzinti.
Tačiau tokie nuolat pasikartojantys klausimai yra normalus reiškinys, taigi
būkime tam pasirengę ir tolerantiški. Nebijokime pradėti pokalbių ta pačia
tema. Kantrybė ir pastangos padės jums ir jūsų vaikui.